Tai gerybiniai odos navikai, kurios sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV).  Užsikrečiama kontaktiniu ar autoinokuliaciniu (pacientas užkrečia pats save) būdais. Šiai infekcijai ypatingai neatspari yra maceruota, išmirkusi oda, todėl dažnos užsikrėtimo karpomis vietos yra baseinai ir pirtys. Serga visų amžiaus grupių ligoniai, dažniausiai 12-16 m. amžiaus vaikai. Lietuvoje sergamumas karpomis netyrinėtas. Jungtinėje Karalystėje atliktų epidemiologinių tyrimų duomenimis karpomis serga 3,9 – 4,9% vaikų ir suaugusiųjų (Williams HC et al., 1993). Kitų tyrimų duomenimis, šiauriniane pusrytulyje vaikų ir paauglių sergamumas svyruoja nuo 3 iki 20%, o suagusiųjų, 25 - 34 metų amžiaus grupėje, siekia 3,5% (Rea JN et al., 1976; Barr A et al., 1969). Turėjusiems karpų vienuolikmečiams paaugliams, 90% jų išnyko iki šešiolikos metų amžiaus.

Savaiminio karpų išnykimo (spontaninės regresijos) atvejai nėra labai reti: literatūros duomenimis, per du mėnesius išnyksta 23%, per tris – 30%, o per du metus - 65-78% karpų (Sterling JC et al., 2001), šiuo reiškiniu gali būti paaiškinami sėkmingai “užkalbėjimais” išgydyti pacientai.  Šie skaičiai neturėtų kelti optimizmo ar pagrįsti nuostatos, jog ŽPV infekcijų nereikia gydyti – juk minimais laikotarpiais liga gali ne tik išnykti, tačiau ir dar labiau išplisti.

ŽPV infekcijų eiga yra tiesiogiai priklausoma nuo organizmo imuninės būklės: žinoma, jog karpų atsiranda ar padaugėja pacientams, naudojantiems imunitetą slopinančius vaistus (imunodepresantus) – po inkstų transplantacijos per 5 metus karpų atsiranda 92% pacientų (1). Karpomis skundžiasi ir pacientai, sergantys imunodeficitinėmis ligomis: AIDS,  limfomomis ir kt..  Pastebėta, jog baltieji, lyginant su kitomis etninėmis grupėmis, karpomis serga dvigubai dažniau(ShepherdPM,1985 ). Inkubacinio karpų ligos laikotarpio trukmė 1-12 mėn., vidurkis 2-3 mėn..

Ligos pradžioje ŽPV dauginasi epidermio (paviršinio odos sluoksnio) – stratum spinosum  keratinocitų branduoliuose, vėliau patenka į citoplazmą ir raginį epidermio sluoksnį. Didžiausia viruso koncentracija odos paviršiuje būna 6-12 ligos mėnesį, tačiau ji priklauso  ir nuo ligos lokalizacijos: didelės viruso koncentracijos būdingos paprastom ir padų karpom, o gleivinėse viruso koncentracija būna žema. ŽPV turi daug potipių, turinčių specifines mikro- ir makroskopines savybes bei ,,mėgiamas” ligos išplitimo vietas, pateikiamas Lentelėje  1.

Lentelė 1

ŽPV ne tik sukelia karpas, tačiau turi ir onkogeninių (vėžį sukeliančių) savybių, todėl ligai užsitęsus, esant netipinei eigai, būtina naviko biopsija.

Atsižvelgiant į morfologinius ir klinikinės eigos ypatumus išskiriamos tokios  karpų formos:

• Paprastosios karpos

Prasideda kaip mažos, 2-3 mm skersmens papulės, kartais primenančios nedideles pūsleles. Laikui bėgant papulės didėja, jų paviršius tamsėja, šiurkštėja, ragėja. Karpų paviršiuje dažnai matomi juodi taškai ar brūkšniai – tai užakę kapiliarai su juose esančiu pigmentu – hemosiderinu, šis ,,juodų taškų ir brūkšnių” simptomas paprastosioms karpoms yra labai būdingas. Paprastosios karpos gali augti bet kurioje odos ar gleivinių vietoje, tačiau dažniausiai diagnozuojamos pėdose ir plaštakose.Šioms karpoms būdingas įprastos dermoglifinių linijų eigos iškraipymas – linijos nutrūksta arba apgaubia karpą, eidamos jos pakraščiu, t.y. tampa ,,šeivos” pavidalo. Pėdose pastebimos ir ,,mozaikinės” karpos – tai susilieję į vieną visumą kelios paprastosios karpos.

Didelė, skausminga paprastoji plaštakos karpa - "myrmecia". Gydyta kombinuotai: elektrofulguracija ir trichloracto rūgšties aplikacija

Didelė, skausminga paprastoji pėdos karpa - "myrmecia". Gydyta kombinuotai: Kantakuro aplikacija ir elektrofulguracija

Kairės plaštakos I-ojo piršto galinės falangos paprastoji karpa: gydyta  elektrofulguracija

Kairės plaštakos nugarinio paviršiaus daugybinės paprastosios karpos ir tos pat pacientės viršutinės lūpos paprastoji karpa atsiradusi dėl savaiminio paties paciento užsikrėtimo (autoinokuliacijos)

Kairės pėdos I-ojo piršto galinės falangos paprastoji karpa: gydyta nago plokštelės rezekcija (daliniu pašalinimu) ir elektrofulguracija

Dešinės pėdos II-o piršto galinės falangos nuospauda (calus). 

Kairės pėdos II-o piršto galinės falangos nuospauda (calus)

Kairės pėdos paprastosios kulno srities karpos gydymas Kantakuru - pasveikimas per 2 sav..

Kairės pėdos kulno srities paprastosios karpos gydymas Kantakuru. Pasveikimas per 2 sav..

Kairės blauzdos paprastoji karpa 

Kairės pėdos kulno srities daugybinės paprastosios "mozaikinės" karpos 

Dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus daugybinės paprastosios karpos

Kairės plaštakos nugarinio paviršiaus daugybinės paprastosios karpos

Dešinės plaštakos I-ojo piršto galinės falangos paprastoji karpa

Dešinės plaštakos I-ojo piršto galinės falangos daugybinės paprastosios karpos

• Siūlinės karpos (Papilomos)

“Piršto” pavidalo, smulkios, minkštos, daugybinės išaugos – dažniausiai pastebimos veide, kakle, pažastyse.

• Plokščios (juvenilinės) karpos

•  

• 

Nedidelės, 1-3 mm skersmens, aplinkinės odos spalvos ar hiperpigmentuotos  papulės -  dažniausiai pastebimos veide, kakle, plaštakose.

• Kondylomos

Tai karpos lyties organų gleivinėse ar odoje – jos minkštos, trapios, nelygiu, skiltėtu paviršiumi, dažnai susiliejančios į aiškiai nuo aplinkinių gleivinių besiskiriančius židinius. Pastebėta, jog 70% moterų ir 30% vyrų be kondylomų, serga ir gretutinėmis lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis. Negydant šių susirgimų, pakitimai gleivinėse gali tapti ikivėžiniais, o tokiame fone ilgainiui vystosi (dažniausiai plokščialąstelinis) vėžys.

• Epidermodysplasia verruciformis

Reta lėtinė autosominė recesyvinė liga, susijusi su lėtine ŽPV infekcija. Vaikystėje pacientų veido ar galūnių odoje atsiranda įvairaus dydžio, plokščiu, nelygiu, skiltėtu paviršiumi papulių, sulaukus 30-40 metų amžiaus, 30% pacientų išsivysto aktininė keratozė, o jos fone – nemelanominiai odos vėžiai (bazaliomos ar plokščialąstelinis odos vėžys).

Literatūra

Arndt KA, Bowers KE, Alam M, Reynolds R. Manual of dermatologic therapeutics: with essentials of diagnosis, 6 th ed.. Lippincott Williams&Wilkins, p.242, 2002 ;

© Dr. Laimonas Jazukevičius, 2010